Praeitą kartą, kai pasidalinau mokymų medžiaga, sulaukiau labai daug prašymų, kad dalinčiaus daugiau, tad dalinuosi dar viena Pozityvios disciplinos pamoka vadovams.

Mokytojams.
Tėvams.

DEVINTA PAMOKA
Aiškios procedūros.
VISI laikosi tų pačių taisyklių.

Geriausias būdas išvengti netinkamo elgesio – tinkama prevencija.

Stiprūs mokytojų ir mokinių tarpusavio santykiai, aiškios taisyklės (kuriamos drauge su vaikais), pozityvios kalbos vartojimas visoje mokykloje, modeliavimas, nuolatinis dėmesio atkreipimas į taisykles, geras ir tinkamas pamokų planavimas, sąmoningas bendruomenės būrimas – visa tai skatina priklausymo jausmą, įsitraukimą ir tinkamą elgesį.

Be viso to, kas aukščiau išvardinta, mes negalime tikėtis tinkamo elgesio. Kai visa tai bus, tinkamas elgesys taps norma. Bet net ir tada iškils problemų. Taigi visiems tiems kartams yra būtinos taisyklės ir procedūros, kurių bus laikomasi, kad vis dėlto ugdymo įstaigoje vyrautų PD (pozityvi disciplina).

Kokie yra reagavimo į netinkamą elgesį tikslai?

- Išlaikyti saugumą ir tvarką. Visų pirma parodome, kad netoleruojame netinkamo elgesio ir atkreipiame dėmesį į netinkamą elgesį. Mūsų tikslas – kad kuo greičiau būtų vėl tinkamas elgesys: kad mokytojai galėtų ugdyti, o vaikai produktyviai mokytis.
- Padėti mokiniams identifikuoti ir ištaisyti klaidas. Visi vaikai nori ir gali tinkamai elgtis. Vadinasi, mūsų reakcija turi vaiką išmokyti mokytis iš klaidų. Dėl to vaikui turi būti natūralios arba loginės pasekmės, kurios padės vaikui pamatyti, kokios yra jo netinkamo elgesio pasekmės ir tuo pačiu jis galės ištaisyti žalą (jei tokia būtų padaryta).
- Padėti vaikui iš(si)ugdyti vidinį savo elgesio kontrolės mechanizmą. Mūsų galutinis tikslas – kad vaikas elgtųsi tinkamai ne dėl to, kad mes taip sakome ir ne dėl to, kad tokios yra taisyklės, o todėl, kad pats nori taip elgtis. Dėl to vaikas turi kalbėti apie savo klaidas ir kaip jų išvengti ateityje.

Kokia turi būti reakcijos vidaus tvarka?

1. Iškart reaguojame į netinkamą elgesį. Kai tik pastebime – iškart reaguojame, nelaukiame, kol įsibėgės.
2. Sutariame dėl pasekmių (ne bausmių)
3. Suteikiame paramą (jei reikia)
4. Vaikas išeina iš klasės (ar net mokyklos) ilgesniam periodui, jei yra poreikis.

Jeigu mokykla pasirenka šią vidaus tvarką, tai reikia mokytojams labai aiškiai išaiškinti, kad ne visada pavyksta viską taip iš eilės nuo pirmo punkto ir daryti. Yra atvejų, kai šoki prie ketvirto punkto, ir viskas.

Dėl to pedagogai turi įvertinti netinkamo elgesio tipą, dažnumą ir grėsmę, pavojų kitiems vaikams (ar suaugusiems), ar yra aplink galinčių padėti suaugusių ir pan.
Svarbiausia – išlaikyti pagarbą ir siekti sėkmingo vaiko grįžimo į ugdymo(si) procesą.

1. Reaguok į netinkamą elgesį iškart, kai tokį pamatai.

Tai yra PATS SVARBIAUSIAS PUNKTAS. Apmaudu tai, kad visi sakosi suprantantys, kad tai yra labai svarbu, tačiau nuolat matome suaugusius, kurie pro pirštus žiūri kartą, antrą, trečią, o reaguoja tada, kai jau elgesys eskaluojasi ir jį pakeisti/sustabdyti yra daug sunkiau. Taigi su savo mokytojais apie tai kalbėkite tūkstančius milijonus kartų!
- Vaikams reikia nuolat priminti. “Kotryna, ką reiškia “elgiamės saugiai”?”
- Naudokite neverbalinius signalus: žvilgsnis, vos pastebimas signalas, peties prilietimas ir pan.
- Atsistokite/atsisėskite prie vaiko arba pastatykite/pasodinkite vaiką prie savęs. Pavyzdžiui, išgirstate, kad vaikai pradeda kalbėti nepagarbiai per pietus. Persėdate prie tų vaikų stalo.

2. Netinkamam elgesiui – sutarta pasekmė.

Kartais to, kas išvardinta pirmame punkte, neužtenka. Gali būti, kad vaikui reikia ilgesnio ar individualaus poelgio aptarimo.
Gali būti, kad vaikas visiškai nekontroliuoja savo elgesio.

Kad vaikas išmoktų tinkamo elgesio, privalo būti pasekmė. Kokios gali būti tinkamos pasekmės, kai kalbame apie PD įgyvendinimą mokykloje?
- Sulaužei – pataisyk; sugadinai – pataisyk; paliejai – išvalyk ir pan.
“Kristijonai, paimk skudurėlį ir išvalyk išlietą arbatą”; “Gertrūda, užkelk kėdę dar kartą – taip, kad ji nenukristų”; “Jonai, prašau grįžti ir uždaryti duris netrenkiant” ir pan.
- Daugiau struktūros bei priežiūros. Pavyzdžiui, vienas vaikas elgiasi netinkamai – mes paprašome, kad jis atsisėstų šalia. Jeigu vaikas netinkamai elgiasi su priemone – atimame priemonę. Arba ribojame pasirinkimus: “Šiandien per pertrauką gali arba skaityti prie manęs, arba žaisti stalo žaidimus”. Dar galima atimti privilegiją, nes privilegijas turi tik tie, kuriais galima pasitikėti. Pavyzdžiui, privilegiją likti mokykloje po pamokų.
- Pozityvi minutės pertraukėlė. Kad vaikas atgautų savikontrolę, suaugę gali pagarbiai jį nuvesti į vietą, kur jis galėtų nusiraminti. Per pertraukėlę vaikas sėdi tyliai ir naudoja nusiraminimo technikas, kad atgautų savikontrolę ir galėtų grįžti į grupę. Yra trys būdai: (1) Pertraukėlė klasėje. Klasėje yra vieta, kur vaikas gali nusiraminti (tai ypač tinka jaunesniems vaikams) – vaikas grįžta pas kitus vaikus, kai atgauna savikontrolę; (2) Pertraukėlė su kitos klasės mokytoju/-a. Jeigu vaikas negali nusiraminti klasėje arba jeigu mokytoja(s) mato, kad tikrai negalės nusiraminti kitiems esant šalia, vaikas yra išvedamas į kitą klasę (tiesiog pas šalia esantį kolegą/-ę). Paprastai vaikas būna kitoje klasėje tol, kol baigiasi veikla jo(s) klasėje, ir mokytoja(s) ateina pasiimti; (3) Individuali pertraukėlė. Jeigu nesuveikia nei pertraukėlė klasėje, nei pertraukėlė kitoje klasėje (mokytoja mato, kad kils grėsmė kitiems vaikams), tai vaikas išeina į koridorių (arba kitą kabinetą) su suaugusiu.

3. Suteikiame paramą (jei reikia).

Dažnai užtenka šių pirmųjų išvardintų žingsnių, tačiau kartais reikia stipresnės paramos vaikams (kitaip tariant, ryžtingesnio pedagogo elgesio).
- Iš naujo pakartoti tinkamo elgesio taisykles pasitelkiant modeliavimą, vaidmenų žaidimus, grįžtamąjį ryšį ir pan.
- Mokytojai dar smulkesniais žingsniais aprašo taisykles arba padidina vaiko priežiūrą/stebėjimą ir tik iš lėto – matant, kad vaikas pasiruošęs – pamažu atsipalaiduoja.
- Visi vaiką ugdantys mokytojai susėda ir tariasi, kokių bendrų žingsnių būtų galima imtis.
- Yra glaudus bendradarbiavimas su šeima, kad būtų ir tinkama intervencija, ir tinkama parama vaikui.

4. Vaikas išeina (pašalinamas) iš klasės (ar net mokyklos) ilgesniam periodui, jei yra poreikis.

Deja, bet yra situacijų, kai vaiką reikia patraukti ilgesniam laikui.
Gali net būti tokių situacijų, kai vaikui reikėtų pabūti dieną ar keletą namuose.
Šis žingsnis tinkamas, kai jau buvo išbandytas ne vienas būdas paskatinti vaiką elgtis tinkamai.
Be jokios abejonės, šis žingsnis būtinas, jei vaiko elgesys kelia grėsmę kitų vaikų ar suaugusių saugumui.
- Vaikas išeina iš klasės ir iki pamokų pabaigos dirba savarankiškai. Mokytoja(s) duoda visas užduotis, kurias vaikas turėtų atlikti. Jeigu vaikas jų neatlieka, jis jas atlieka namuose, o mokytojas prieš pamokas susitinka su vaiku, aptaria elgesį ir patikrina užduotis.
- Vaikas išsiunčiamas namo. Jeigu vaiko elgesys tampa nekontroliuojamas, tėvai turi nedelsdami atvykti vaiką pasiimti. Prieš vaikui grįžtant į klasę turi įvykti mokyklos vadovės, tėvų, mokytojo ir vaiko susitikimas, kurio metu bus aptarta situacija, pasekmės bei grįžimas į klasę.
- Iškviečiama policija/greitoji pagalba/tarnybos. Šio žingsnio reikia imtis tik ekstremaliose situacijose, kai mokykla (ir atvykę tėvai) nesuvaldo vaiko elgesio. Prieš grįžtant vaikui į mokyklą privalo būti sudarytas planas ir jo sudaryme dalyvauti mokyklos vadovė, tėvai, vaiko mokytoja(s), specialistai (VGK atstovai), kuriame bus apsirašyta, kaip vaikas grįš į mokyklą.

Komanda turi žinoti ir jausti, kad netinkamas vaikų elgesys – visų rūpestis, kad niekas nebus paliktas vienas, susidūręs su netinkamu vaiko elgesiu.
Žinoma, dažniausiai mokytojai patys išsprendžia kylančias problemas ir/arba pasitelkia šalia dirbantį kolegą (1 ir 2 žingsniai), tačiau jiems reikės pagalbos, jei vaikui reikės išeiti iš klasės. Čia reikės klasėse nedirbančių kolegų pagalbos, o kartais reikės ir skubaus didesnės komandos dalies įsijungimo, jei kils grėsmė saugumui.

Bėda yra ta, kad dažnai mokyklose visi lyg ir sutaria, kad “visi” padės, bet – kai jau atsitinka situacija – "visi" tampa = niekas.

Štai kaip viena mokykla išrašė savo žingsnius, kurių reikia imtis (kai mokytoja(s) yra viena(s) klasėje:
1. Nusiųsk mokinį į Ms.Davis (administratorės) kabinetą su “prašau pagalbos” kortele (vadinasi, tokia kortelė turi būti - juk mokytoja(s) nepradės gaminti kortelės, kai yra "karšta" situacija). Šis žingsnis iškart praneša biurui, kad reikia skubios pagalbos.
2. Į klasę skubiai nueina arba Ms.Young (direktorė), arba Mr.Samuels (ugdymo vadovas).
3. Jeigu nei Ms.Young, nei Mr.Samuels negali, Ms.Davis (administratorė) kviečia vieną iš šių asmenų:
- Mr.Bedford, mokyklos psichologą
- Ms.Wiley, spec pedagogę
- Ms.Felton, asistentę
- Ms.Vazquez, antros klasės mokytoją. Jei Ms.Vazquez reikės, Ms.O’Brien, dirbanti klasėje šalia, perima Ms.Vazquez klasę.
Tokie žingsniai nepalieka jokių abejonių, kas ir kada atliepia poreikį ir galima iškart imtis veiksmų, o ne lakstyti it be galvos ieškant pagalbos.

Reakcijų į krizes komandos reikia tiems atvejams, kai (atkreipkite dėmesį: ne JEI, o KAI) kils grėsmė saugumui. Čia turi būti žmonės, kurie geba išlikti ramūs ir žino, kaip reikia reaguoti vienu ar kitu atveju. Šie žmonės, ištikus krizei, turi galėti viską mesti ir imtis krizės panaikinimo veiksmų. Jeigu jie dirba klasėje, turite apsirašyti žingsnius, kas ir kaip perims jų klases.

Padėkite savo komandai išmokti ir praktikuoti(s) procedūras, kurias jūsų mokykla apsirašys.
Tam reikia protokolo, kaip reaguosite į situacijas, apsirašyti žingsnius, suburti reakcijų į krizes komandą ir reguliariai bei nuolat komunikuoti apie tai darbuotojams. Jokiu būdu nesitikėkite, kad – jei jau yra planas – žmonės jį įgyvendins. Kalbėkite apie planą ne vieną ir ne du kartus prieš kylant problemoms. Toks kalbėjimas ne tik sutvirtins supratimą, bet ir bendrystės jausmą.
Visų pirma – informacija raštu.
(a) Bendruomenės ir/arba Mokytojų knygoje.
(b) Vidaus tvarkos (trumpos, aiškios, konkrečios). Pavyzdžiui, žingsniai, į ką kreiptis, gali būti pakabinti kiekvienoje klasėje.

Per posėdžius kalbėkite apie tai, kaip mes reaguojame į netinkamą elgesį.
Dažniausiai rekomenduojama, kad – kai kalbama apie discipliną per posėdį – mokytojai būtų arba nedidelėse grupėse (pavyzdžiui, visi antrų klasių mokytojai (jei tokių yra daugiau, nei du), visi pradinių klasių mokytojai (jei nedidelė pradinė mokyla) ir pan.), arba pasidalintų poromis.

Pasiūlykite keletą netinkamo elgesio scenarijų, kuriuos mokytojai turi aptarti, kuri reikia kalbėti maloniai IR tvirtai, kur reikia brėžti ribą, kur reikia pagarbiai, tačiau be jokių “pūkuotumų” pasakyti ar imtis veiksmų.

Scenarijaus pavyzdys:
Kieme penktokas gaudo klasiokę, kuri nenori būti gaudoma.
Kaip reaguoti?
Prieiti prie penktoko, ramiai uždėti ranką ant peties ir neutraliu, tačiau tvirtu balsu tarti: “Viliau, prašau pastovėti prie manęs minutėlę”.
Kai Vilius nusiramina, sakome: “Ok, jau gali eiti žaisti. Prisimink, kad elgiamės su kitais taip, kaip jie nori, kad su jais būtų elgiamasi”.

Dar vienas scenarijaus pavyzdys:
Priešmokyklinukai vorele eina valgyti pietų. Vorelės priekyje stovintis vaikas apsisuka ir eina atbulomis.
Galima reakcija: “Greta, prašau eiti į eilės galą. Rytoj galėsi iš naujo bandyti būti vorelės priekyje ir pavyzdžiu visai klasei”.

Modeliuokite su mokytojais ir mokytojams, ką daryti, jei mokiniui reikia išeiti iš klasės.

10 pamoka bus apie tai, tačiau dabar keletas idėjų:
- Demonstruokite ir sutarkite, kaip mokytojas paprašys pagalbos;
- Demonstruokite ir sutarkite, kaip mokytoja turėtų reaguoti, kai kas nors kitas jos paprašys pagalbos;
- Demonstruokite ir sutarkite, kaip mokytojas elgsis, kai vaikas grįš į klasę.
- Demonstruokite ir sutarkite, kaip mokytoja pažiūrės, kaip sekasi vaikui, kuriam tenka dirbti ne klasėje (dienos eigoje). Šiuo atveju privaloma užtikrinti, kad vaikui aišku, kodėl jis nedirba ir/ar negali dirbti klasėje (kokia buvo problema) ir gali kalbėti apie tai, kaip tokių problemų ateityje išvengti.

Labai svarbu, kad mes tikėtume vaiku ir jo nenurašytume.
Suprantama, kad yra be galo sunku, kai vaiko elgesyje sunku (ar net atrodo neįmanoma) įžvelgti pagalbos prašymą ar norą elgtis gerai.
Bet gerai besielgiantį vaiką mylėti yra lengviausia.
Mūsų žmogiškumas ir mūsų profesionalumas labiausiai atsiskleidžia būtent tada, kai mes tikime, pasitikime, kai mums rūpi tas, kuris suteikia mums daugiausiai galvos ir širdies skausmo.
Vaikams yra būtina, kad, jiems suklupus, suaugę išmokytų ir padėtų įgyti tai, ko jiems trūksta.
Mūsų, ugdymo įstaigų vadovų, darbas yra visų pirma stengtis padėti ir padėti mūsų pedagogams padėti vaikams.

SVARBU: nenaudoti medžiagos be sutikimo! Ačiū.