#Ugdymas
#PasitikėkMokytoju
#PasitikėjimoKreditas

Šiek tiek apie tai, kad “mokytojai turi gana daug laisvo laiko”, apie tai, ką tokios nuostatos daro visuomenei ir kaip (pa)veikia mokytojus bei mokyklos administraciją.

Kiekviena ugdymo įstaiga - mokytojai, administracija, vadovai (MAV) - stengiasi susitikti su tėvais, kai jie turi klausimų, kai juos kažkas neramina.

Visos ugdymo įstaigos supranta, kad tėvai gali turėti klausimų, kad jiems gali būti neramu.

Ir visos nori su tėvais gražiai sutarti ir siekia, kad tėvai džiaugtųsi.

Na, nebent galvojame, kad mokytojai 36val/sav, o administracija 40val/sav nieko daugiau neveikia tik sėdi ir rezga planus kaip pakenkti vaikui ir kaip išerzinti tėvus. Kas, tikiu, pritarsite, yra visiška nesąmonė.

Bet bėda yra ta, kad tėvai kartais pradeda galvoti, kad mokykla - MAV - iš tiesų tai per dienas nieko neveikia. Ir ne iš balos atsiranda tokios nuostatos.

Jos yra labai liūdinančios, o dar liūdniau, kai net taip ir viešai pasakoma aukščiausių šalies vadovų: tokie pasakymai užduoda toną taip mąstyti ir kitiems piliečiams. Nes juk nekalbame apie tai, kad, pavyzdžiui x (įrašome bet kokią kitą) profesijos atstovai turi gana daug laisvo laiko. Visi puikiai suprantame, kad visi, kurie įdeda daug širdies, įdeda ir daug darbo. Dažnai ir dar daug daugiau, nei įrašytas valandų skaičius darbo sutartyje.

Bet kai taip viešai yra kalbama, piliečiai pradeda manyt, kad galima, pavyzdžiui:

- kasdien skambinti MAV VAKARE, po SAVO darbų - žinoma, jau ir jiems po darbo, nes, na, gi MAV vaikai (ne jo(s) vaikai, su kuriais ji(s) dabar namie) - svarbiausia!

- rašyti MAV kiekvienu mažiausiu klausimu: vaikas paliko namų darbų užduotis, vaikas paliko megztinį, vaikas išgirdo kaip kitas vaikas pasakė kažką (ir kodėl mokykla dar NIEKO dėl to nepadarė?!), nepatiko MAV žinutė (nepakankamai empatiška, nepakankamai aiški, nepakankamai mandagi...žodžiu, nepakankamai) ir REIKALAUTI atsakymo į kiekvieną - kiekvieną!!! - savo mintijimą; arba - dar geriau! - rašyti direktorei, kad mokytoja vis dar (na, nes jau praėjo whopping keturios valandos nuo laiško parašymo ir, beje, visos jos yra mokytojai PO darbo...hm) neatrašė;

- užeiti pas MAV bet kada (nesusitarus) ir būti bet kiek laiko (nors, aišku, visada užeinama “minutėlei”; nes man juk patogu, aš šiandien turiu laiko, o jūs sakėte, kad svarbu bendradarbiauti. Ir aš - klientas!)

- ateiti į mokyklą bet kada (nes man rūpi, o jūs pabrėžiate, kad reikia bendradarbiauti!).

Na, taip, bet jeigu aš įsiveržčiau į jūsų biurą ir pradėčiau aiškinti kaip jums dirbti? O jeigu taip į operacinę? Oi, sakysite, tai gyvybės-mirties klausimas!

Klasėje sprendžiasi gyvenimo klausimai: ar vaikas gebės dirbti grupėje, ar bus savarankiškas, ar gebės sklandžiai reikšti savo mintis, ar mokės palaukti savo eilės ir pan. Klasėje vyksta žmogaus virsmas - kuo tai nėra svarbiau, nei operacija?!

Tad kodėl mokytojui/-ai nejaučiame tokios pagarbos kaip chirurgui/-ei?

Kodėl manome, kad į jo(s) “operacinę” galima įsiveržti?

Galima skambinti po darbo, prieš darbą, net “operacijos” metu?!

Ir dar pykti, kai neatsiliepia ar neatrašo iškart?!

Kodėl po pamokų, kai “operacija” baigta, ne padėkojame, o dar leidžiame sau priekaištauti?! Nors MAV diena iš dienos puikiai pavyksta sudėtingiausios “operacijos”.

Gerai, whatever, ir jums nedėkoja. Bet, tikiuosi, po darbo dienos bent jau galite eiti namo atsikvėpti?!

Nes retas mokytojas eina atsikvėpt: jis planuoja išvykas, keliauja į biblioteką papildomų knygų, pasilieka po pamokų padirbėti su vaiku, kuriam nesiseka ar išsikalba su tuo, kurio tėvai skiriasi. O mokyklos administracija kartais ir iki gilių sutemų organizuoja mokymus, susitikimus, seminarus, rašo projektus...yra devynios galybės darbų. Ir tai yra normalu - visuose darbuose yra ir papildomų darbų, bet, na, norisi sulaukti bent jau pagarbos ir pasitikėjimo.

Ir kaip po to norėti (tikėtis?) - kai toks požiūris - kad kas nors eis dirbti mokytoju/-a?

Atlyginimai yra svarbu, bet lygiai taip pat svarbu yra pagarba šiai tarnystės profesijai.
Nes MAV atsiliepia, kai tik gali.
Atrašo, kai tik gali.
Reaguoja, kai tik gali.
O jei negali, tai dažniausiai atlieka gyvybiškai svarbią “operaciją” - ugdo jūsų vaiką.

Ir - patikėkite - mes labai daug mokomės po darbo. Diskutuojame. Planuojame. Gilinamės. Ir nieko dėl to nesakome. Nes žinome, kad tai yra darbo dalis.
Nes suprantame, kad - kai yra tiek vaikų, kurie tokie skirtingi - kartais tiesiog neįmanoma visko padaryti darbo metu.
Ir nesiskundžiame, nes tikime šiuo darbu ir jo prasme.
Ir norime tiek nedaug - pasitikėjimo.

Nes kai ateina vaikas į klasę ir sako:
“Tu dirbi pirmus metus, tai ką tu gali žinoti!” (?) arba “Aš tai svarstau, ar šią mokyklą lankysiu kitais metais” (?), tai apie kokią bendruomenę, apie kokį pasitikėjimą galim kalbėti?! Ir tu supranti, kad tokios nuostatos nėra pačių vaikų: jie juk mato, girdi, skaito, ką kalba ir rašo suaugusieji bei tą atkartoja.

Ir štai Suomijoje praeitą savaitę direktorės klausiu, kiek vidutiniškai kartų (pa)rašo šeima. Na, - sako, - yra parašę, bet dažniausiai viską sutariam per aptarimus.

Tada klausiu, kiek valandų per savaitę skiria susitikimams su tėvais ir laiškų rašymui.

Oi, - sako, - gal valandą (čia visiems!) per savaitę.

O vadovė turi priėmimo valandas arba galima susitarti (bet iš anksto!) dėl susitikimo kitu laiku.

Beje, kaip vadovai gerbia savo laiką, pamačiau tik įėjusi: kadangi aš atėjau 15min anksčiau, man parodė, kur nusirengti ir pasakė (žinoma, labai maloniai, bet tvirtai!), kad teks 15min palaukti, nes dabar visi ruošiasi dienos pradžiai.
Ot taip. Pagarba.
Po 15min grįžo, ir mūsų vizitas truko lygiai tiek, kiek sutarta - nors dar su komanda turėjome klausimų, ji gražiai atsiprašė ir pasakė, kad dabar bus susitikimas su mokytojais, o - kadangi jis vyks vaikų pietų valgio metu - ji negalinti vėluoti.
Viskas.

Iš kur šios mintys?
Iš ten, kad visi MAV įvardina (ir tikrai ne tik Lietuvoje!): jeigu tėvai laikytųsi taisyklių, jeigu reikalautų, kad jų laikytųsi vaikai ir jeigu pasitikėtų, kad mes dirbame geriausiai kaip galime, tai ūpas ir nuotaika būtų daug geresni! Aš dar pridurčiau - ne tik tėvai, bet ir jei toks būtų valstybės požiūris.

Ir aš žinau, ką jie turi omeny: kai tave palaiko tėvai, tai tu sekmadienio vakarą galvoji: ai, dar įlįsiu į Pinterest, ten mačiau gerų idėjų!

O prisirinkus idėjų dar perskaitai straipsnį.

Nes - kaip ir kiekviename darbe - tas, kuris jaučiasi įvertintas, jaučiasi palaikomas, gali ir kalnus nuversti. O MAV visada reikia tėvų ir sistemos (valstybės) palaikymo ir pasitikėjimo.

Bet apie valstybę - gal kitą kartą, o dabar tiesiog lentelė tėvams (ėmėm ir paskaičiavom, ką reiškia “minutėlė” virtus valandėle) ir prašymas duoti tą pasitikėjimo kreditą.

Bei kvietimas nepakliūti į tuos spąstus, apie kuriuos rašo dr.Wendy Mogel